Pasaulyje ir Lietuvoje žmonių tuberkuliozė yra plačiai paplitusi. Daugėja žmonių sergančių atvirąja tuberkuliozės forma, didėja bakterijų atsparumas antibakteriniams vaistams.
Lietuvoje žmonių ir galvijų tuberkuliozės atvejų dėl užsikrėtimo Mycobacterium bovis bakterijomis nenustatyta. Lietuvoje paskutinis galvijų tuberkuliozės atvejis buvo nustatytas 2001 metais. Tuberkuliozė yra privalomai kontroliuojama galvijų liga. Prekyba gali būti vykdoma tik iš galvijų bandų, neužkrėstų galvijų tuberkuliozės sukėlėjais.
Galvijų tuberkuliozė yra lėtinė bakterinė galvijų liga, kurią sukelia Mycobacterium bovis. Mycobacterium bovis bakterijoms yra jautrūs galvijai, žmonės, ožkos, katės, šunys, kiaulės, arkliai, elniai, barsukai ir daugelis kitų žinduolių. Žmonės Mycobacterium bovis bakterijomis gali užsikrėsti oro lašeliniu būdu arba vartodami nepasterizuotą pieną. Galvijų tuberkuliozė plinta oro lašeliniu būdu, rečiau užsikrečiama ėdant užkrėstą pašarą ar geriant vandenį. Retais atvejais veršeliams diagnozuojama įgimta tuberkuliozė. Jai būdingi patologiniai pokyčiai kepenyse ir jų limfiniuose mazguose.
Ligos inkubacinis periodas gali tęstis mėnesiais ar metais. Jis priklauso nuo galvijų imuninės sistemos. Tuberkuliozė yra lėtinė liga. Jos klinikiniai požymiai gali pasirodyti po ilgo laiko. Dažniausiai pažeidžiami plaučiai, kepenys, blužnis, limfiniai mazgai ir žarnos. Tuberkulioze sergantys galvijai bakterijas gali platinti su skrepliais, šlapimu, išmatomis, pienu, sperma. Ligai progresuojant, galvijams nustatomas nepastovus sausas kosulys, silpnumas, dusulys, nepastovus karščiavimas, viduriavimas, išsekimas, limfinių mazgų padidėjimas.
Pagrindinis tuberkuliozės šaltinis yra sergantis tuberkulioze galvijas, kuris išskiria Mycobacterium bovis bakterijas kosėdamas, čiaudėdamas. Sveiki galvijai gali įkvėpti tuberkuliozės bakterijas, patekusias į aplinką nuo sergančiojo. Galvijai nuo tuberkuliozės yra neapsaugoti, tačiau ne kiekvienas, turėjęs kontaktą su sergančiuoju, suserga tuberkulioze. Šią ligą sąlygoja prastos galvijų laikymo ir priežiūros sąlygos, bloga mityba. Dėl šių priežasčių nusilpsta galvijų imunitetas ir jie gali susirgti tuberkulioze.
Patekusios į organizmą bakterijos sukelia pirminę tuberkuliozę. Dažniausiai bakterijos pažeidžia plaučius (1 pav.) ir jų sritinius limfinius mazgus. Pažeidimo vietoje, organizmo imuninės sistemos poveikyje, susidaro uždegiminiai mazgeliai – granuliomos, vadinamos tuberkulais. Pirminė tuberkuliozė paprastai pasireiškia be simptomų. Plaučių makrofagai praryja mikobakterijas, tačiau jos yra atsparios fagocitų poveikiui ir juose dauginasi. Pažeidimo vietoje vystosi sausa nekrozė ir granuliacinis audinys, kuris atriboja organizme mikobakterijomis užkrėstus makrofagus. Susidaro granuliomos – tuberkulai. Mikobakterijos gali išplisti į limfinius mazgus ir vidaus organus, kuriuose gali formuotis antrinės granuliomos – tuberkulai. Smulkių tuberkulų susidarymas vidaus organuose vadinamas išplitusia židinine tuberkulioze. Histologiškai granuliomos centre yra sausa nekrozė, apsupta makrofagais ir gigantiškosiomis ląstelėmis bei jungiamuoju audiniu. Nekrozė po ilgesnio laiko sukalkėja (2 pav).
Uždarosios tuberkuliozės atveju mikobakterijos iš organizmo į aplinką neišsiskiriamos. Atvirosios tuberkuliozės atveju ligos sukėlėjai iš organizmo išskiriami į aplinką (plaučių, tešmens, žarnyno, gimdos tuberkuliozė). Tuberkulai gali susidaryti limfiniuose mazguose ir vidaus organuose. Limfiniai mazgai paprastai yra dažniau pažeidžiami, nei kiti audiniai ar organai, nes limfiniuose mazguose mikobakterijos yra pirmiausiai sulaikomos. Pažeidimo pradžioje limfinis mazgas padidėja, nebūna nekrozės židinių. Ligai progresuojant limfiniuose mazguose gali susidaryti smulkios granuliomos arba limfinio mazgo nekrozė.
Tiriant paskerstų, tuberkulioze sergančių, galvijų vidaus organus, pokyčiai dažniau nustatomi bronchų, tarpusienio, antrykliniuose, pažandiniuose limfiniuose mazguose ir plaučiuose, rečiau – žarnų pasaito, kepenų limfiniuose mazguose, kepenyse, blužnyje, pilvaplėvėje ir kituose organuose. Pagal pokyčius vidaus organuose galima apytikriai nustatyti galvijų užsikrėtimo laiką ir būdą.
Galvijų tuberkuliozė nustatoma klinikiniu, patologiniu anatominiu, histopatologiniu, bakteriologiniu ir molekuliniais tyrimais. Galvijams gali būti tiriamas kraujas imunofermentinės analizės tyrimo metodu siekiant nustatyti gamą interferoną, kurį gamina limfocitai – natūralūs žudikai, reaguodami į mikobakterijų baltymus.
Galvijų tuberkuliozė paprastai tiriama alerginiu tyrimo metodu – suleidžiant galvijų tuberkuliną į kaklo odą. Šis tyrimas pagrįstas T limfocitų reakcija į mikobakterijų baltymus. Galvijų ir paukščių tuberkulinas naudojami siekiant išaiškinti galvijų užsikrėtimą Mycobacterium bovis, Mycobacterium avium ar Mycobacterium paratuberculiosis bakterijomis.
Daugelyje šalių galvijų tuberkuliozė sėkmingai likviduota skerdžiant galvijus, teigiamai reagavusius į galvijų tuberkuliną. Alerginė reakcija aiškinama pagal klinikinius uždegimo požymius ir odos raukšlės sustorėjimą tuberkulino suleidimo vietoje. Sveikų galvijų organizmo reakcija į tuberkuliną taip pat gali būti vertinama kaip abejotina arba teigiama dėl nespecifinių reakcijų. Todėl galvijų tuberkuliozės tyrimo rezultatai turėtų būti vertinami taip pat atsižvelgiant į galvijų bandų sveikatos būklę, galvijų tuberkuliozės rizikos veiksnių valdymą ir biologinio saugumo priemonių taikymą galvijų bandose.
Galvijų tuberkuliozės tyrimas atliekamas suleidžiant galvijų tuberkuliną į kaklo odą ties priekinio ir vidurinio kaklo trečdalių riba. Atliekant palyginamąjį tyrimą, paukščių tuberkulinas suleidžiamas apie 10 cm atstumu nuo keteros, o galvijų tuberkulinas – 12,5 cm žemiau paukščių tuberkulino suleidimo vietos, lygiagrečiai pečių linijai arba kitoje kaklo pusėje. Jauniems galvijams tuberkulinas leidžiamas į abi kaklo puses viduriniojo kaklo trečdalio centre.
Tuberkulino suleidimo vietoje nukerpami plaukai, nuvaloma oda. Nykščiu ir rodomuoju pirštu suimama kaklo odos raukšlė, išmatuojamas jos storis. Matavimo rezultatai užrašomi. Injekcijos vieta dezinfekuojama 70 % etilo spiritu. Tuberkulinas įtraukiamas į graduotą švirkštą ir leidžiamas trumpa, plona, sterilia adata, kuri nuožulniu paviršiumi į išorę įduriama į odą. Teisingai suleidus tuberkuliną į odą, joje turi būti užčiuopiamas žirnio dydžio patinimas. Klinikinis alerginės reakcijos vertinimas atliekamas po 72±4 val. Pakartotinis galvijo alerginis tyrimas gali būti atliekamas ne anksčiau kaip po 42 dienų.
Alerginė reakcija į galvijų tuberkuliną vertinama kaip neigiama, kai tuberkulino suleidimo vietoje yra ribotas audinių patinimas, odos raukšlė sustorėjusi ne daugiau kaip 2 mm ir nėra išplitusio audinių patinimo su eksudacijos, nekrozės ir skausmingumo požymiais bei limfagyslių ir sritinių limfinių mazgų uždegimo klinikinių požymių. Alerginė reakcija į galvijų tuberkuliną vertinama kaip abejotina, kai tuberkulino suleidimo vietoje nėra klinikinių uždegimo požymių, odos raukšlė sustorėjusi daugiau kaip 2 mm, bet mažiau kaip 4 mm. Alerginė reakcija į galvijų tuberkuliną vertinama kaip teigiama, kai tuberkulino suleidimo vietoje yra klinikiniai uždegimo požymiai arba odos raukšlė sustorėjusi 4 mm ir daugiau.
Galvijai, kurių odos alerginio tyrimo rezultatai yra abejotini, gali būti tiriami ne anksčiau kaip po 42 dienų. Alerginio tyrimo rezultatai laikomi teigimais, jei antrojo tyrimo rezultatai nėra neigiami.
Galvijams gali būti atliekamas palyginamasis odos alerginis tyrimas. Palyginamoji odos alerginė reakcija laikoma neigiama, kai odos raukšlės storis galvijų tuberkulino suleidimo vietoje yra lygus arba mažesnis už odos raukšlės storį paukščių tuberkulino suleidimo vietoje bei nėra klinikinių odos uždegimo požymių. Palyginamoji odos alerginė reakcija laikoma abejotina, kai odos raukšlė galvijų tuberkulino suleidimo vietoje yra nuo 1 iki 4 mm storesnė už odos raukšlės storį paukščių tuberkulino suleidimo vietoje bei nėra klinikinių odos uždegimo požymių. Palyginamoji odos alerginė reakcija laikoma teigiama, kai odos raukšlė galvijų tuberkulino suleidimo vietoje yra 4 mm ir daugiau storesnė už odos raukšlę paukščių tuberkulino suleidimo vietoje arba yra klinikiniai odos uždegimo požymiai.
Galvijai, kurių palyginamojo odos alerginio tyrimo rezultatai yra abejotini, gali būti tiriami ne anksčiau kaip po 42 dienų. Palyginamojo odos alerginio tyrimo rezultatai laikomi teigimais, jei antrojo tyrimo rezultatai nėra neigiami.
Galvijų užsikrėtimas Mycobacterium avium, Mycobacterium paratuberculosis ar Mycobacterium tuberculosis ar kitomis mikobakterijomis bei galvijų individualus padidintas jautrumas alergenams gali būti nespecifinių odos alerginių reakcijų į tuberkuliną priežastimi.
Galvijų tuberkuliozei išaiškinti tiriami pažandiniai, paausiniai, medialiniai ir lateraliniai antrykliniai, tarpusienio, bronchų, priešmentiniai, gilieji kaklo, kepenų, žarnų pasaito, paviršiniai kirkšnies, kaudaliniai kaklo, kelio klosties, vidiniai, medialiniai ir lateraliniai klubiniai, juosmens, pakinklio, strėnų, tešmens limfiniai mazgai, seilių liaukos, migdolinės liaukos, plaučiai, krūtinplėvė, kepenys, blužnis, pilvaplėvė, kiti vidaus organai. Pažeisti limfiniai mazgai tiriami histologiškai. Mikobakterijos gali būti nustatomos audinius nudažius Cylio-Nilseno metodu, imunofluorescencijos ir imunohistocheminiu tyrimo metodais.
Tuberkuliozės diagnozės patvirtinimui atliekamas bakteriologinis tyrimas. Mycobacterium bovis sukėlėjui labai jautrūs yra triušiai ir jūrų kiaulytės. Jų organizme vystosi progresuojantys pokyčiai. Paukščiai šiam mikobakterijų tipui yra atsparūs.
Literatūra
1. Menzies F.D., Neill S.D. (2000). Cattle-to-Cattle Transmission of Bovine Tuberculosis. The Veterinary Journal: 160 (2), 92-106.
2. Neill S.D., Pollock J.M., Bryson D.B., Hanna J. (1994). Pathogenesis of Mycobacterium bovis infection in cattle. Veterinary Microbiology: 40 (1-2), 41-52.
3. Neill S.D., Bryson D.G., J. M. Pollock (2001). Pathogenesis of tuberculosis in cattle. Tuberculosis: 81 (1-2), 79-86.
4. Palmer M.V., Waters W.R. (2006). Advances in bovine tuberculosis diagnosis and pathogenesis: What policy makers need to know. Veterinary Microbiology: 112 (2-4), 181-190.
5. Pockevičius A. Galvijų tuberkuliozės paplitimas, diagnozavimas ir imunopatologinio atsako ypatumai Lietuvos galvijų bandose. Daktaro disertacija. Kaunas, 2002.
6. The Council of the European Communities (EC, 1964). Council directive of 26 June 1964 on animal health problems affecting intra-Community trade in bovine animals and swine 64/432/EEC. OJ No. 121, 29.7.1964, p. 1977/64.
7. The Council of the European Communities (EC, 1977). Council directive of 17 May 1977 introducing community measures for the eradication of brucellosis, tuberculosis and leucosis in cattle 77/391/EEC. OJ. No. L 145, p. 44.
8. The Council of the European Communities (EC, 1978). Council directive of 13 December 1977 establishing the community criteria for national plans for the accelerated eradication of brucellosis, tuberculosis and enzootic leukosis in cattle 78/52/EEC. OJ No. L 015, p. 34, 19.01.1978.
1 pav. Susiliejančios granulomos karvės plaučiuose
2 pav. Granuloma. Distrofinė kalcinozė. Tarpusienio limfinis mazgas. Galvijas. x100. Dažyta hematoksilinu ir eozinu
VMVT inf.
