Kol vakarietiška žemdirbystės technologija buvo nepasiekiama, mažai kas domėjosi, kam reikalin­gas tikslesnis dirvos ruošimas sėjai ir ką reiškia sėklų guoliavietė.

Per dešimtmečius tapo įprasta gūbriuo­tus arimus, pusiau apverstas velė­nas draskyti kiek įmanoma giliau retadančiais kultivatoriais tol, kol kojos nepradeda klimpti aukščiau čiurnų. Varputėtos, šiaudais kreik­tos dirvos išstūmė virbalines akė­čias – tradicinį sėjėjų padargą pa­viršiui purenti ir lyginti. Diskinės sėjamosios į kultivatoriais giliai iš­vagotą purią dirvą sėklas terpia ne­tolygiai ir per giliai. Gerai, jei drėg­na, o lietus puraus paviršiaus nesu­plaka, – daigai, nors ir ne visi, ir nevienodai, bet pasirodo. Tarp sau­sų grumstų patekusi sėkla nesudygsta, laukia drėgmės, o ir sudygęs pasėlius skursta, nes kapiliarinė drėgmė ir maisto medžiagos sun­kiai pasiekia augalų šaknis. Kai dy­gimas užsitęsia, dėl stiproko lietaus gali susidaryti daigų sunkiai įvei­kiama dirvos pluta. Be to, laukiant, kol sudygs ir įsišaknys pasėlius, ne­naikinami tarpsta piktžolių daigai. “Meškos paslaugą” dirvai padaro ir kai kur prie sėjamųjų prikabinti lengvi lygieji volai, kurie nesuspaudžia purios dirvos, o nugludina ir sutrina paviršių į dulkes. O kur dul­kės, ten lauk dirvožemio pūgos, kai sausvėjis, arba – daigų žūties po plu­ta, kai palijus paviršius išdžiūsta.

Dėl nesėkmingos sėjos įprasta kaltinti prastą pavasarį, netikusias sėjamąsias, nedaigią sėklą, tik ne atsainiai paruoštą dirvą. Išvystytos žemdirbystės kraštuose tai vienas aktualiausių dirvos dirbimo užda­vinių, ypač auginant rapsus, run­kelius, kitus sekliai sėjamus ir jaut­rius dygimo sąlygoms augalus. Nuo seno sakoma: kietas patalas, purus užklotas. Sėklų guoliavietė – vieno­du sėjos gyliu tolygiai išpurentas ir išlygintas paviršinis dirvos sluoks­nis ant tankesnio kapiliarais drėki­namo pagrindo. Vakarų firmos lenk­tyniauja, kaip geriau įtikti sėjėjams, siūlydamos įvairiausių konstrukci­jų specialius tikslaus purenimo sėk­lų guoliavietės kultivatorius. Daniš­kas KONGSKILDE GERMINATOR (jo vardu Lietuvoje kažkodėl pra­dėti vadinti visi šios paskirties pa­dargai) – tai vienas iš keliolikos Eu­ropoje žinomų sėklų guoliavietės kultivatorių (LEMKEN KOMPAKTOR, BECKER OPTIMATOR, RA-BEWERK AGROPACK, KVERNE-LAND KOMBINATOR ir kt.). Ge­rai, kad tokio kultivatoriaus proto­tipai pradėti gaminti ir Lietuvoje (Rokiškyje, Kėdainiuose).

Sėklų guoliavietės kultivatoriai sekliai (iki 8 cm gylio), tiksliai nu­statomu purenimo gyliu, tankiai (kas 5-8 cm) išdėstytais purenamai­siais noragėliais intensyviai trupi­na ir lygina (kelių stadijų trupina­maisiais volais) dirvos paviršių. Purenimo kokybe panašūs ir universalūs kom­binuoti kultivatoriai, pavyzdžiui, Lietuvoje jau kai kur naudojami šešiaeiliai suomiški TUME NORDIC. Noragėliai tokiuo­se kultivatoriuose išdėstyti ne re­čiau kaip kas 8-10 cm, keturiomis eilėmis, o dirvos paviršius trupina­mas ir lyginamas dvigubais ardeliniais volais, kartais dar ir spyruok­liniais akėtvirbaliais. Molingose, sunkiai trupančiose dirvose užsie­nyje paplito traktoriaus sukami ro­toriniai kultivatoriai ir akėčios – efektyvios, tačiau labai brangios ir energijai imlios mašinos. Ten, kur nepavyksta pasiekti tinkamo grumstuotumo ir suspausti sėklų guolia­vietės dugną (ne dirvos paviršių!), naudojami sunkūs žiediniai (danty­tieji, pentininiai, briauniniai) volai. Tai pagrindinė priemonė perdaug purios dirvos gilesniems sluoks­niams suslėgti, armens tuštumoms ir plyšiams užpildyti nelaukiant, kol drėgna dirva pati susislėgs.

Sėklų guoliavietės ruošimas -baigiamasis priešsėjinio dir­vos dirbimo etapas. Pava­sarį nevienodai džiūstančiose dirvose bus mažiau kietų grumstų, jos vie­nodžiau išsipurens, jei bus laiku atrinktinai nuakėtos ar nuvalkiuotos. Nesupuolusiems, biriems, leng­vai suverstiems arimams paruošti sėjai pakanka vidutiniųjų arba sun­kiųjų akėčių. Tiesa, įprastos virbalinės akėčios kemšasi augalinėmis liekanomis, varpučių šakniastie­biais, jomis nepatogu dirbti. Pava­sario arimams lyginti geriau tiktų rotacinės akėčios, nusivalančios nuo šių kliuvinių. Vengrų ir estų pavyzdžiu, tokios akėčios pradėtos ga­minti AB “Raudmega” (Kauno r., Raudondvaris).

Jei akėčios iš karto neįveikia, ne­išlygina dirvos, ją pirmiausia tenka įdirbti spyruokliniu kultivatoriumi, būtinai prie jo prikabinus trupina­muosius volelius arba akėčias. Pir­mą kartą kultivuojant nelygiai su­artas, piktžolėtas dirvas, įterpiant trąšas arba kai arimas supuolęs, su­mintas, noragėlius tenka leisti gi­liau. Tačiau kultivuojant pasku­tinį kartą arba akėjant, pu­renimo gylis neturi viršyti sėjos gy­lio daugiau kaip 1-2 cm. Antraip dir­vą tenka voluoti sunkiaisiais žiedi­niais volais, kurių kol kas mažai kas turi.

Ruošiant sėjai sunkiau trupan­čias dirvas, stengiamasi kuo mažiau kartų važiuoti per dirvą, kultivuoti, akėti ir voluoti purenamaisiais vo­lais kartu. Prieš sėją kultivuojama “S” tipo spyruokliniais, gana sta­čiai (70-80° kampu) į dirvą smin­gančiais noragėliais. Jie mažiau maišo dirvos sluoksnius, mažiau iš­kelia į paviršių suspaustą drėgną dirvą, kuri greitai sukietėja. Kuo tankesni noragėliai, tuo dirva pu­renama vienodžiau.
Kad paviršiniame sluoksnyje dir­vos trupiniai būtų vienodo dydžio, reikia naudoti trupinamuosius vo­lus ir akėtvirbalius. Tik nederėtų už­miršti sunkiai pastebimo dirvos priešo – dulkių, suklijuojančių su­purentą sluoksnį į nelaidų nei orui, nei vandeniui kietą monolitą. Kuo daugiau kartų ir kuo intensyviau purename, tuo šis pavojus didesnis. Ypač nevertėtų persistengti naudo­jant sėklų guoliavietės kultivatorių. Geriausia, kai vidutinio priemolio normalaus drėgnumo (14-18 proc.) dirva juo įdirbama vieną kartą, jei reikia, prieš tai grubiai nukultivuojama ar nuakėjama.

Sėklų guoliavietės kultivatorius negali pakeisti sunkiųjų žiedinių vo­lų, kai dirvoje daug kietų grumstų. Bandant pakartotinai juos smulkinti šiuo kultivatoriumi, galima padaryti daugiau žalos dirvai nei naudos. Nereikalingas jis ir birioje dirvoje, kur galima apsieiti su akėčiomis.

Mechaniškai nepatvarioje, jaut­rioje erozijai dirvoje stengiamasi diferencijuoti paviršinio sluoksnio frakcinę sudėtį, paliekant smulkiuo­sius dirvos trupinius ant suslėgto guoliavietės dugno, o stambesnius (5-25 mm dydžio) grumstelius dir­vos paviršiuje. Jie paviršių daro ru­pesnį, atsparesnį vėjui ir lietui. Sau­soje, birioje dirvoje tam tikslui ge­riausiai tinka lysteliniai voleliai, akėtvirbaliai, o kultivatorių noragė­liai, lėkštės, peilinės akėčios, lygieji volai – nenaudingi.

Rimta kliūtis darbo kokybei sek­liai įdirbant dirvą, sėjant, akėjant pasėlius yra traktoriaus ratų vėžės, kai jie sminga giliau nei purenan­čios darbinės dalys. Šita problema užsienyje išspręsta, pas mus – už­miršta. Ten sėjos darbams trakto­riaus ratai sudvigubinami, o sunkes­niųjų – net sutrigubinami, tarp ratų įtaisomi guminių ratų volai taip, kad kartu su traktoriaus ratais sudarytų vientisą dirvos volą. Kol tokių gali­mybių neturime, pravartu įtaisyti bent traktoriaus vėžių purentuvus – po 2-3 pakeliamus kultivatoriaus noragėlius.

Sėklų guoliavietę konkrečiam laikui ir augalui niekas nesugebės geriau paruošti už žemės šeimi­ninką.