Drėkinimo tikslas – aprū­pinti augalus vandeniu, pagerinti maisto medžiagų įsisavinimą, dirvo­žemio mikrobiologinius procesus.

Laistymas labai pakeičia dirvožemio temperatūrą ir prie žemės esančių oro sluoksnių mikroklimatą, padidina derlių, teigiamai veikia jo kokybę. Iš­lietas vanduo, besisunkdamas į grun­tą, išplauna dalį maisto medžiagų, to­dėl rekomenduojama drėkinamų kul­tūrinių ganyklų tręšimo normas pa­didinti 20 proc.

Augalus ir kultūrines ganyklas drėkinti vegetacijos metu Lietuvoje pradėta tik prieš keturis dešimtmečius. Dėl netolygaus kritulių pasiskirsty­mo, pagal daugiamečius kritulių ste­bėjimo duomenis, drėkinimas gali la­bai padidinti derlių. Kultūrines ga­nyklas laistyti ypač naudinga ūkinin­kams, turintiems nedideles ganyklas, nes 1 ha drėkinamų ganyklų užtenka 3-4 galvijams ganyti ir šienui ruošti.

Natūraliomis sąlygomis ganyklų derlius per visą ganiavą netolygus: pirmajam ir antrajam ganymui tenka net 60-80 proc. žolės. Taip atsitinka to­dėl, kad pagal meteorologines sąly­gas ir daugiamečių žolių poreikius pavasarį, esant žemesnei oro tempe­ratūrai, iš dirvožemio mažiau išga­ruoja drėgmės ir jos užtenka iki ge­gužės mėnesio pabaigos. Vėliau žo­lėms, mėgstančioms drėgmę, drėg­mės pradeda trūkti, todėl žolė atželia negreitai.

Kultūrinės ganyklos drėkinamos skirtingai nei kiti augalai. Liejimų gra­fikas turi būti suderintas su ganymo ciklais. Paprastai ganyklos nugano­mos 4-5 kartus, o šiltesniais metais – 6 kartus. Pirmą kartą ganyklas reikia palaistyti po antrojo ganymo, o vidu­tinio sausumo metais pakanka nuga­nius palieti vieną kartą. Sausros me­tu tarp ganymų tenka lieti du kartus.

Jeigu žolyne vyrauja varpinės žo­lės arba baltieji dobilai – ganyklos pra­dedamos laistyti praėjus 3-4 dienoms po nuganymo. Pagal baltųjų dobilų išvaizdą galima nustatyti liejimo pra­džią, nes, išdžiūvus viršutiniams dir­vos sluoksniams, jie nuvysta.

Ganyti gyvulius tik paliejus nega­lima, nes ištrypiama velėna, atsiran­da kupstų. Lieti baigiama 3-4 dienos prieš ganymą.

Po antrojo ir trečiojo ganymo ga­nyklos tręšiamos azoto trąšomis, nu­šienaujami kupstai. Tręšiama birio­mis trąšomis, ištirpintomis vandeny­je, arba naudojant specialius įrengi­nius, kurie dozuoja skystas trąšas į drėkinimui skirtą vandenį.

Trūkstamo vandens kiekis dirvo­je priklauso nuo garavimo intensyvu­mo, kritulių kiekio, dirvožemio me­chaninės sudėties. Paprastai reikia su­drėkinti 30 cm dirvos sluoksnį, kuria­me yra daugiausia žolių šaknų. Sun­kiems dirvožemiams 350-400 m³/ha vandens, lengviems – 250-300 m³/ha.

Dirvai drėkinti naudojamas upe­lių, upių, ežerų, tvenkinių vanduo. Drėkinant požeminiu vandeniu, jį rei­kia pašildyti iki 17-19° C.

Drėkinimui naudojamos srutos turi būti karantinuojamos, jose nega­li būti helmintų kiaušinėlių, o kietos frakcijos dalelės neturi būti didesnės kaip 2,5 mm.

Lietinimas – tai toks drėkinimo bū­das, kai vanduo paskleidžiamas laše­liais. Sis būdas gali būti naudojamas ir kalvotame reljefe, tik tada reikia lieti ne taip intensyviai.

Lietinimo sistemą sudaro: van­dens šaltinis, siurblinė, vamzdynas ir lietinimo mašina. Šiam tikslui geriau­siai tinka išcentriniai siurbliai, vamz­dynas gali būti stacionarus požemi­nis arba kilnojamas antžeminis. Re­komenduotinos Čekijos, Austrijos, Danijos firmų gaminamos juostinės liejimo mašinos. Jas sudaro lankstus 260-400 m ilgio suvyniotas į ritę lieji­mo vamzdis ir lietinimo aparatas, ku­ris vienu pravažiavimu palieja 40-100 m pločio juostą. Šios mašinos tinka drėkinti ganyklas švariu ir nuteka­muoju vandeniu.

Drėkinimo sistemos įrengimo kai­ną sumažina vandens šaltinio atstu­mas nuo drėkinamojo ploto. Kuo trumpesnis vamzdynas, tuo pigesnė eksploatacija.