Žemės ūkio paslaugų kooperatyve laukai neskirstomi į smulkiuosius ir stambiuosius.
Per javapjūtę sustabdyti pokalbio kurį nors žemės ūkio paslaugų kooperatyvo „Kuršių kraštas“ darbuotoją nėra paprasta. Šešiolika metų gyvuojantis koo peratyvas yra vienintelis toks visoje Lietuvoje.
Liko vienintelis
emės ūkio paslaugas teikiantis kooperatyvas Kelmės rajone liko vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir visose pokomunistinėse šalyse.
„Kuršių kraštas“ susikūrė Nepriklausomybės pradžioje po tarptautinio susitarimo, kai Vokietija pasisiūlė padėti Lietuvos žemės ūkiui įgyvendindama savo projektą. Tuomet Vokietija pokomunistinėse valstybėse – Moldovoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir kt. – įgyvendino 43 tokius projektus. Teišliko tik „Kuršių kraštas“, kuris ne tik Kelmės rajono, bet ir aplinkinių rajonų žemdirbiams teikia visas žemės ūkio paslaugas, pradedant pavasariniu dirvos įdirbimu ir baigiant rudeniniu arimu. Be abejonės, pirmenybė teikiama kooperatyvo nariams, kurių yra daugiau kaip 160. Jie patyrė, kad kooperuota technika apdirbti laukus patogiau, be to, kooperatyvas atsiperka, pelno pakanka atnaujinti technikos parką.
„Ariame, kultivuojame, sėjame, prižiūrime pasėlius, nuimame derlių ir vėl lauką suariame. Dedame silosą, šienainį, sodiname ir kasame bulves, turime cukrinių runkelių programą, kuri, beje, šiemet vėl atsigavo. Dar pernai atrodė, kad cukriniams runkeliams bus amen kaip linams, bet šiemet ūkininkai jų vėl augina“, – vardija teikiamas paslaugas kooperatyvo vadovas Vytautas Šimkūnas.
Kasdien tarp žemdirbių
Tačiau kol kas dar javapjūtės dienos. V.Šimkūnas tvirtina net neatsimenantis šiam darbui tokių palankių metų. Dauguma ūkininkų javus nuėmė nematę lietaus lašo. „Apskritai, sakyčiau, iš visų šiandienos verslo šakų žemdirbystė laikosi stipriausiai“, – kalba kasdien tarp žemdirbių besisukantis V.Šimkūnas.
Pasak jo, nereikėtų peikti ir šiųmečio derliaus: „Šiemet jis yra geras, netgi geresnis negu pernai, nors praėjusius metus visi gyrė“. Žieminių rapsų iš hektaro prikulta vidutiniškai apie 4 t, atskiruose ploteliuose – beveik net 5 t. Geras ir žieminių miežių, kviečių derlius.
Kvietrugių derlingumas šiemet Žemaitijoje siekė vidutiniškai apie 4–5 t/ha, o kviečių – 6–7 t/ha. Tokiu derliumi gali pasigirti kad ir Edmundas Baracevičius iš Šaltenių, kasmet kviečiais apsėjantis 500 ha. Žemaičių kraštui tai yra daug.
Tačiau ne vienas ūkininkas kremtasi dėl prastesnių grūdų kokybės rodiklių. „Šiemet net uogos yra rūgštesnės. Vyksta kažkokie biologiniai procesai, kurie kerta kokybę“, – svarsto V.Šimkūnas.
Parduoti grūdus – loterija
V.Šimkūnas vengia patarti žemdirbiams, kada geriau parduoti grūdus, ypač po pernykštės patirties, kai buvo raginama derliaus neparduoti, tačiau kainos kasdien sliuogė vis žemyn, ir laimėjo tie, kurie derlių pardavė pirmieji.
„Tai yra loterija. Kainos dabar tikrai nedžiugina ir visą laiką svyruoja. Tarkime, vieną dieną už rapsus moka 800 litų už toną, kitądien – jau tik 750 litų, o trečią dieną kaina vėl šokteli. Niekas nežino, kam pasiseks šioje loterijoje. Kita vertus, ne kiekvienas žemdirbys turi sąlygas žaisti. Kas turi sandėlius, derlių gali palaikyti, geresnių (arba prastesnių) laikų palaukti“, – svarsto V.Šimkūnas. Tačiau tiems, kurie sandėlius nuomoja, delsti vargu ar atsipirks. Neverta rizikuoti ir žemdirbiams, kurie dieną kitą paskubėjo imti derlių, todėl kūlė drėgnus grūdus (nemažai ūkių drėgnumas siekė per 20 proc.). Apie mėnesį sandėlyje pabuvę tokie grūdai suplėks, juos apniks erkės, gali įsimesti ir straubliukai. Į sandėlius jie atkeliauja su derliumi, vėliau čia sėkmingai pasidaugina.
Žemės ūkio paslaugų kooperatyvo vadovas tikino, kad nelabai pasitvirtina ir nuomonė, jog geresnę kainą už grūdus galima gauti susikoo peravus, parduodant didesnius kiekius. Kol kas jam dar neteko sutikti tuo besidžiaugiančių žemdirbių.
Patys žemės neturi
„Kuršių krašto“ klientai – stambūs ir smulkūs ūkiai, žemės ūkio bendrovės. Pats kooperatyvas žemės neturi.
„Jei mes patys pradėsime ką nors auginti, rūpesčiai nuplauks į antrąjį planą. Pati žmogaus prigimtis pirmiausia verčia rūpintis tais marškiniais, kurie yra arčiausiai kūno. Tada iškiltų pavojus pagrindiniam mūsų principui, kad visi kooperatyvo nariai yra lygūs“, – kooperatyvo esmę aiškina V.Šimkūnas.
Gyvavimo pradžioje kooperatyvas sulaukė raginimų pirmenybę teikti stambiems ūkininkams. Be abejonės, dideliuose žemės masyvuose dirbti paprasčiau. Tačiau kas tuomet pasirūpintų mažaisiais? Juolab kad didieji žemių savininkai šiandien turi prisipirkę ir savos technikos.
Kooperatyvo vadovas džiaugiasi, kad mažažemiai yra labai supratingi. Jie patys kooperuojasi tarpusavyje, susitaria su kaimynais, kad vienu atvažiavimu visiems būtų nukulta. Ir sėti stengiasi taip, kad kaimynas su kaimynu ribotųsi, kad vientisas laukas būtų.
V.Šimkūnas pastebi, kad ekonominis sunkmetis turėjo šiek tiek įtakos laukų švarumui. Laukų yra ir labai švarių, ir gerokai žolėtų – ne kiekvienas įstengia panaudoti brangiai kainuojančius herbicidus.
Gerų mechanizatorių trūksta
Iš Pakruojo paskambinusi ūkininkė kone su ašaromis pasiguodė, kad jos kombainininkas du trečdalius rapsų derliaus išbarstęs. „Iš to lauko turėjome bent po trejetą tonų kulti, o surinko mažiau nei po toną. Ne tik vargas, bet ir kruvini nuostoliai, kai gero kombainininko negali gauti“, – dūsavo.
Žemės ūkio paslaugų kooperatyvo širdis yra mechanizatoriai. „Kuršių krašte“ jų keturi, ir visi – aukso vertės. O mechanikas Gintas Rašimas net „Amazonės“ gamyklos inžinieriams sugebėjo įrodyti, kad jų gamintos technikos pavarų dėžė yra nekokybiška. Kai baigėsi gamyklos suteiktas garantinis laikas, jis pats pagamino tokią pavarų dėžę, kuri daugiau nebegedo.
Trūkstant gerų mechanizatorių šiandien už žemės ūkio technikos vairo sėda net stambiųjų ūkių savininkai.
V.Šimkūnas neslepia: kooperatyvui darbų kokybė yra ne tik garbės reikalas, bet ir sąlyga išlikti. Vienąkart pasišiukšlinęs, kitąkart į tą lauką nebūsi kviečiamas.
VL informacija
