Švara tviskanti broilerių skerdyklėlė prieš kelerius metus įkurta Bartninkų seniūnijoje, Sausininkų kaime, išsinuomotose patalpose. Pasak J. Žydelio, lietuviška produkcija pirkėjai ima domėtis vis labiau, tačiau suskaičiavus išlaidas, mokesčius, transporto, elektros sąnaudas, šeimai lieka lėšų tik būtiniausioms reikmėms.

Kai ateina skerdimo metas, pas klientus tenka važiuoti kasdien.

Talkina vaikai

Kartu su tėvais įmonėje triūsia visa šeima. Juozas sako, jog ūkyje daug dirba dukra Aušra, padeda sūnus Saulius, žmona Lina. Verslas dėkingas tuo, kad jam nereikia daug technikos, pakanka turėti porą patikimų automobilių.

Daugiausiai darbo, kai tenka paaugintus viščiukus skersti, išpjaustyti ir pristatyti
pirkėjams. Nors skerdykloje yra paukščių šutinimo, pešimo įranga, šaldytuvai, vis dėlto rankų darbo užtenka visiems. O kur dar gyvų paukščių priežiūra, lesinimas, rytinis ir vakarinis patalpų valymas, dezinfekavimas.

 Lesalai paukščiams ypač šįmet, pakilus grūdų kainoms, nėra pigūs. Palesinti 5 tūkst. paukščių, auginamų iki 1,7–1,8 kg svorio, prireikia nemažai lėšų. Pasak savininko, didesnių broilerių auginti neverta. Pasiekę minėtą svorį, jie pradeda kaupti riebalus ir pirkėjų nevertinami.

Tada kiekviena papildomo lesinimo diena atneša tik nuostolių. Tėvui nuolat talkinanti dukra Aušra sako, jog paukštyne ypač svarbu atitaikyti paukščiams reikalingą oro temperatūrą. Reikia ir geros ventiliacijos. Mat vištos nuo deguonies stygiaus ypač greitai uždūsta. Tad patalpas šildantys ir vėdinantys įrenginiai per mėnesį „suryja“ daugiau nei 3 tūkst. litų.

Viščiukai su charakteriu

Paukštininkė juokiasi, kad kiekviena broilerių partija turi skirtingą charakterį. Vieni tos pačios vados paukščiai būna ramūs, sėslūs, o kiti bando ištrūkti iš patalpos, judresni. Pasiteiravus, ar patys neprekiauja turguje ir ar nėra minčių užsiimti rūkytos ar kitokios produkcijos gamyba, Žydeliai sako, jog visą laiką atima jau minėti darbai.

Triūso paukštyne ir skerdykloje – į valias. Patys savininkai neužsiima viščiukų perinimu. Juos parsiveža iš vieno Vilniaus paukštyno, lesina lietuviškais lesalais. Į Lenkiją parsivežti pigesnių vienadienių viščiukų šeima nevažiuoja. Nors ten jie ir pigesni, bet, pasak augintojų, skirtumas – didžiulis. Gadinti savo skerdyklos vardo Žydeliai nesiruošia, tad kol dar išgyvena iš savo veiklos, augins tik lietuviškus paukščius ir aprūpins pirkėjus geros kokybės vištiena.

Reikalauja priežiūros ir šilumos

Apie 5 tūkst. lietuviškų broilerių J. Žydelis augina dviejose atskirose patalpose. Vienoje jų laiko mažus, tik iš Vilniaus paukštyno nupirktus paukštelius, kitoje – jau paūgėjusius iki tinkamų skersti. Juozo vištidėse iki 1,6–1,7 kg svorio broileriai užauga per 42– 45 dienas. Ilgiau auginti neverta.

Paskerdęs užaugintus, ūkininkas patalpą dezinfekuoja ir čia perkelia paūgėjusius broilerius iš pirmo tvarto. Sutvarkius pastarąjį, nuperkama nauja
viščiukų partija. Taip per metus dviejuose tvartuose apsisuka vidutiniškai 5 paukštienos gamybos ratai.

„Pragyventi auginant broilerius galima, bet iš šio verslo praturtėti sunku“, – tvirtina p. Juozas. Pasak paukštininko, savais grūdais ir maisto atliekomis broilerį galima užsiauginti tik savam stalui. Tuomet viščiukas augs ne 1,5 mėn., o pusę metų. Skirtus parduoti broilerius reikia šerti grūdų kombinatuose pagamintais specialiais visaverčiais pašarais.

Net ir skirtingų grūdų kombinatų pašarai yra nevienodi – vienus viščiukai be perstojo lesa ir menkai auga, kitų palesę – miega ir stambėja.

J. Žydelis viščiukus lesina UAB „Kauno grūdai“ pagamintais kombinuotaisiais pašarais. Vienam kilogramui broilerio gyvo svorio užauginti verslininkas sulesina po 2 kg kombinuotųjų pašarų. Patalpos, kuriose auga broileriai, kreikiamos pjuvenomis. Per metus virškinimui pagerinti viščiukai dar sulesa 3 sunkvežimio priekabas žvyro. Kaip tvirtina J. Žydelis, jo paukštyne iš nupirktos 5 tūkst. viščiukų partijos krenta iki 10 paukštelių, kartais dar mažiau. Viščiukams reikia daug šilumos. Broilerių tvartai šildomi specialiais elektriniais šildytuvais.

Lietuviška produkcija – „ant bangos“

Juozas pagal profesiją – civilinės ir pramoninės statybos specialistas. Jis dirbo statybinėse organizacijose, nemažai įvairios paskirties objektų pastatė Marijampolės, Vilkaviškio bei kituose rajonuose. Atkūrus nepriklausomybę statė Lazdijų muitinę, sumažėjus statybų Lietuvoje, darbavosi Kaliningrado srityje.

Tačiau, pasak Juozo, įgriso važinėti pas kaimynus. Inžinierius pradėjo dairytis verslo Lietuvoje. Pasitaręs su draugais, pažįstamais išstudijavo broilerių auginimo galimybes, įsteigė individualią įmonę ir ėmėsi auginti mėsinius viščiukus. Prieš keletą metų Juozas ruošėsi broilerių auginimo verslą išplėsti – galvojo Kalėdoms užauginti apie 1 tūkst. kalakutų, buvo nusižiūrėjęs prancūziškas antis.

Šios per du mėnesius užauga iki 3 kg svorio. Tačiau verslininką išgąsdino paukščių gripas. Nors jo viščiukai auga tvartuose, su laukiniais paukščiais nekontaktuoja, tvartuose įrengti dezomatai, čia nesilanko pašaliniai asmenys, tačiau rizika visada išlieka. Šios minties verslininkas atsisakė. O ypač šįmet.

Mat praėjusiais metais Vilkaviškio rajone buvo uždarytas ir didelę patirtį turintis Jono Lenkučio kalakutų veislynas, neatlaikęs konkurencijos su lenkiška produkcija. Tačiau Juozas sako, kad pastaruoju metu jaučiamas didesnis pagyvėjimas lietuviškos produkcijos „fronte“. Žmonės linkę rinktis kokybiškesnę prekę, ypač jei tikrai žino, kad tai – lietuviška, užauginta be kenksmingų sveikatai priedų.

Artojas inf.